Našlaitės krepšeliuose

Lolitos audinių legenda

Šie rankdarbiai mūsų namuose žymiai senesni nei aš. Jiems tikrai daugiau nei septyniasdešimt metų. Audinius audė mano mamos mama Elena Ulianskienė, gimusi 1901metais, o našlaites siuvinėjo jos dukra Elzbieta Ulianskaitė – Brazauskienė gimusi 1931m.

Galėčiau bandyti spėti, kuriais metais jie buvo sukurti. Merginos paauglystėje pradėdavo kaupti kraitį, mokydavosi
siuvinėti. Tai galėjo atsitikti jau po karo, kai mano mamai buvo penkiolika metų, apie 1946-uosius.

Siuvinėjimo motyvai labai panašūs visoje Lietuvoje kaip ir šie, Aukšataitijoje, Murziškio kaime, gyvenusių ir kasdienybę gražinusių moterų rankdarbarbiai. Mama pasakojo, kad piešinukai eidavo iš rankų į rankas. Gabesnės merginos juos patobulindavo pagal save, vienus elementus pridėdamos, kitus pašalindamos. Taip atsirado takeliai stalui, įvairūs kampeliai, netgi staltiesės.

Mano mama ištekėjo 1956 metais. Kraitį susikrovė pati siuvinėdama ir siūdama. Mamą apie 17-18 gyvenimo
metus tėvai leido mokytis kriaučiankos amato. Tuomet jai su sese nupirko siuvimo mašiną „Zinger“ firmos ir ištekėjus pastaroji tapo mamos nuosavybe.

Siuvinėti rankdarbiai buvo madingi po karo, kol nebuvo pirktinių analogų. Siuvinėjimui buvo naudojamas lininis, labai plonas audinys, austas namuose ir siūlais muline, kuriuos plonai atskirdavo pluošteliais, kad siuvinėjimo darbelis gautųsi labai preciziškas. Namuose drobeles audė tik mamos mama. Turėjo gerus įgūdžius, nes audinių reikėjo visoms ūkinėms reikmėms: nuo maišinės medžiagos iki lovatiesių, nuo apsirengimo, patalų iki dekoratyvių audinių.

Siūlus močiutė Elena verpdavo naktimis, prie žibalinės lempos, kai šeima miegodavo, nes dienos metu reikėjo nudirbti ūkio darbus. Audimo istorijos nežinau. Audimo stakles mačiau tik vasaromis atostogaudama kaime, kaip nereikalingą inventorių, užkeltą ant tvarto aukšto.

Skiautininkei Marytei pateikiau austus močiutės audeklo gabalus, kurie yra nauji, bet jau nenaudojami. Iš jų buvo siuvami rankšluosčiai arba staltiesės. Taip skiautinių autorės ir meistrystės dėka susitiko dvi šeimos moterys, mama ir dukra, Elena ir Elzbieta. Šis darbas nutiesia atminties giją į ateitį, mums, kurie ilgiau gyvena už jas ir tiems, kurie dar ateis po mūsų. Ačiū, Maryte, tai brangus prisiminimas mums, dukroms. Tai ir puikus pavyzdys, kad menas pergyvena savo kūrėjus ir laiko gijomis suvysto ateities kartas į apglėbiantį, tvirtą istorijos audeklą.
LOLITA BRAZA, 2021 06 02, Šiauliai

Kaip gimė Našlaitės krepšeliuose

Visada mielai imuosi šito labai jautraus ir atsakingo darbo- duoti naują gyvenimą seniems rankdarbiams. Jaučiu atsakomybę prieš jau išėjusias ir dar gyvas, o kartais net neturinčias vardo kūrėjas. Taip esu atgaivinusi rankdarbius iš Benino, Indijos ir Lietuvos. Apie tai galite paskaityti ar bent peržiūrėti nuotraukas ankstesniuose mano įrašuose: Kingdom of Dahomey, Elephants, Small Things.

Lolita yra mano sena draugė, ji pati yra visapusiškai talentinga menininkė. Jos mamai Elzbietai Ulianskaitei – Brazauskienei šiemet sukako 90 metų. Ta proga mes sumanėme atgaivinti jos rankdarbius, suteikti jiems naują gyvenimą sujungiant su jos pačios mamos Elenos Ulianskienės rankomis austais audiniais.

Aš pasirinkau tik siuvinėtas našlaites krepšeliuose.

Aš pasirinkau tik vieną audinį:

Galutinis rezultatas Našlaitės krepšeliuose:

Kiti siuvinėjimai ir audiniai liko ir bus panaudoti dar vienam darbui ateityje.

Jeigu norite nuotraukose pamatyti visą kūrybinį procesą, rekomenduoju pažiūrėti anglišką aprašymą. Net jeigu neskaitote angliškai, nuotraukos viską pasako aiškiau nei žodžiai: Pansies in Baskets.